Kas tau rūpi labiau? Sava šikna, ar visi žmonės aplink? Atrodo, lengvas klausimas. Turėtum iškart atsakyti. Tai va, šito klausimo atsakymas ir nulems, būsi tu problemos, ar sprendimo dalimi.
O problema ir sprendimas, labai jau paprasti. Problema – mirtys. Sprendimas – sėdėjimas namie. Tik tiek. Vienas dalykas, natūralus ir kaip sako daug žmonių paskutiniu metu – netgi labai dažnas ir niekuo neišsiskiriantis. O kitas, toks, kuris yra tiesiog sukurtas mums, mūsų laikams. Nebuvo geresnio laiko, nei tiesiog tą daryti, net per daug nesistengiant. Tai va, tik dabar reiktų išsirinkti, kuris iš tų sakinių yra apie mirtį, o kuris, apie sėdejimą namie. Nes na, dažnas iš mūsų ir taip sėdi namie, žiūri Netflix’ą ir problemos nemato. Sutapimas, bet dabar yra ir toks laikas, kai nu realiai net nereikia per daug stengtis ir gali pastatyti save į, bent jau daugumai mūsų kartos nematytą poziciją – mirtį, nes tiesiog išėjai iš namų. Tiesiog. Ir taip taip, jau matau kaip traukiami deglai ir sakoma, jog nuo gripo ar nuo avarijų daug daugiau žmonių miršta. Jo, bet nuo gripo mes turim vaistų, gydymą, vakciną. Kad papult į avariją reik dar ir sugebėt vairuot, ar būt labai nelaimingu ir išeit netinkamu laiku į gatvę. O kad papult į viruso kelią daug nereikia. Į parduotuvę gali užtekti nueiti. Į barą, ar tai pas kirpėją. Tik tiek.
Aišku, galima sakyti, jog aš čia sutirštinu spalvas, ar tai nežinau, kas bus po mėnesio, nes gi neesu mokslininkas, nes ir anie nežino. Na taip, sunku būt mokslininku, kai negali ištirt kažko ir užrašyt aiškiai, nes turi spėliot ir dėliot modelius. Ir bandyt kažką išburt gal ir ne iš tirščių, bet iš duomenų, kurie tikrai nėra 100% pritaikomi šiai dienai. Bet su vienu modeliu ir priemone sutaria visi. Social distancing. Sėdi namie, niekur neini, neperimi viruso pats ir neperduodi jo kitam. Viskas. O tai, ką daro mūsų valdžia yra visiškai atvirkščia tam.
“O tai kaip ekonomika?!! Kaip darbo vietos?!?!” , – rėkia kažkas iš auditorijos (per Zoom’ą, aišku). Va čia yra vieta, kur ateina valdžia ir priima drąstiškus, ne pačius protingiausius (trumpuoju laikotarpiu) fiskąlinius sprendimus ir dar tai ką jie privalo daryti, atstovauti mus ir mūsų interesus. Ir ne, mūsų interesas nėra išeiti į Akropolį, galėti apsikirpti ar nusipirkt Latte Machiato iš Kofein’o, ar kaip jis ten besivadintų. Manau mūsų visų bendras interesas yra išgyventi. Net nemanau, drįstu teigti, jog išgyventi yra svarbiausias, visus mus jungiantis, interesas.
“Taigi, visi, kaip reikia išgyventi?” – paklausė žmogus, kalbantis su auditorija (per Zoom’ą, aišku). “Bbž, px mum, mes norim eit į lauką nes negalim namie su savo nemylimom antrom pusėm pasėdet. Ar savęs bijom. Bbž.” atsakė auditorija, išjungė Zoomą, išejo į Dragūnus, ar tai Perkūnkiemį, davė vieni kitam pitakus ir apsikabinę, besijuokdami, iš to bailaus durniaus, atsidarė po vieną kitą alaus. Švęsti pergalę, pergalę prieš uždarymą, prieš karantiną, prieš tą išgalvotą virusą, guldantį tūkstančius, ir panašu neplanuojantį sustoti. Prieš elementarią logiką ir norą išgyventi.
Nes, nes, pasirodo, žmonės visgi yra labiau robotai, nei žmonės. Kaip sako anglakalbiai, “creatures of habit”. Pastatyti į rėmus, pripratę eiti visur, lėkti, tvarkyti svarbius ir nesvarbius reikalus, šopintis, važiuoti pas tėvus, draugus, bendrauti. Mes visi to norim. Introvertai, ekstrovertai. Susituokę, vieniši. Laimingi, ar šiek tiek pavargę. Fuck, aš irgi tą noriu daryti.
Bet kokia to kaina? Kokia tos vienos latytės, kad ir per du metrus, kad ir lauko kavinėj, kaina? Ar tos suknytės pavasarinės iš Akropolio. Ar tikrai to verta? Ar tas daiktas, tos kelios minutės, tikrai vertos tos rizikos? Nemanau. Mes, kad ir esam uždaryti į savo būtų ar namų dėžutes, esam tokiam laike, kai visi yra per skambutį. Per ekraną, netoli. Gali niekur neiti iš namų ir išgyventi. Tikrai gali.
O žinai, kodėl ne tik gali, bet ir privalai? Nes kad ir kaip gaila, bet tuo pačiu ir super stipru, yra tai, kad galų gale, viskas priklauso nuo mūsų. Nuo mūsų visų. Atėjo laikas, kai reikia galvot ne tik apie savą šikną, bet ir apie visas kitas aplink (ne seksualine prasme, chill). Nes dabar, buvimas nesavanaudžiu, įgavo tokia didžiulę prasmę, tokią kurios tikrai neturėjo prieš tai.
Gyvybę.
