Sava šikna

Kas tau rūpi labiau? Sava šikna, ar visi žmonės aplink? Atrodo, lengvas klausimas. Turėtum iškart atsakyti. Tai va, šito klausimo atsakymas ir nulems, būsi tu problemos, ar sprendimo dalimi.

O problema ir sprendimas, labai jau paprasti. Problema – mirtys. Sprendimas – sėdėjimas namie. Tik tiek. Vienas dalykas, natūralus ir kaip sako daug žmonių paskutiniu metu – netgi labai dažnas ir niekuo neišsiskiriantis. O kitas, toks, kuris yra tiesiog sukurtas mums, mūsų laikams. Nebuvo geresnio laiko, nei tiesiog tą daryti, net per daug nesistengiant. Tai va, tik dabar reiktų išsirinkti, kuris iš tų sakinių yra apie mirtį, o kuris, apie sėdejimą namie. Nes na, dažnas iš mūsų ir taip sėdi namie, žiūri Netflix’ą ir problemos nemato. Sutapimas, bet dabar yra ir toks laikas, kai nu realiai net nereikia per daug stengtis ir gali pastatyti save į, bent jau daugumai mūsų kartos nematytą poziciją – mirtį, nes tiesiog išėjai iš namų. Tiesiog. Ir taip taip, jau matau kaip traukiami deglai ir sakoma, jog nuo gripo ar nuo avarijų daug daugiau žmonių miršta. Jo, bet nuo gripo mes turim vaistų, gydymą, vakciną. Kad papult į avariją reik dar ir sugebėt vairuot, ar būt labai nelaimingu ir išeit netinkamu laiku į gatvę. O kad papult į viruso kelią daug nereikia. Į parduotuvę gali užtekti nueiti. Į barą, ar tai pas kirpėją. Tik tiek.

Aišku, galima sakyti, jog aš čia sutirštinu spalvas, ar tai nežinau, kas bus po mėnesio, nes gi neesu mokslininkas, nes ir anie nežino. Na taip, sunku būt mokslininku, kai negali ištirt kažko ir užrašyt aiškiai, nes turi spėliot ir dėliot modelius. Ir bandyt kažką išburt gal ir ne iš tirščių, bet iš duomenų, kurie tikrai nėra 100% pritaikomi šiai dienai. Bet su vienu modeliu ir priemone sutaria visi. Social distancing. Sėdi namie, niekur neini, neperimi viruso pats ir neperduodi jo kitam. Viskas. O tai, ką daro mūsų valdžia yra visiškai atvirkščia tam.

“O tai kaip ekonomika?!! Kaip darbo vietos?!?!” , – rėkia kažkas iš auditorijos (per Zoom’ą, aišku). Va čia yra vieta, kur ateina valdžia ir priima drąstiškus, ne pačius protingiausius (trumpuoju laikotarpiu) fiskąlinius sprendimus ir dar tai ką jie privalo daryti, atstovauti mus ir mūsų interesus. Ir ne, mūsų interesas nėra išeiti į Akropolį, galėti apsikirpti ar nusipirkt Latte Machiato iš Kofein’o, ar kaip jis ten besivadintų. Manau mūsų visų bendras interesas yra išgyventi. Net nemanau, drįstu teigti, jog išgyventi yra svarbiausias, visus mus jungiantis, interesas.

“Taigi, visi, kaip reikia išgyventi?” – paklausė žmogus, kalbantis su auditorija (per Zoom’ą, aišku). “Bbž, px mum, mes norim eit į lauką nes negalim namie su savo nemylimom antrom pusėm pasėdet. Ar savęs bijom. Bbž.” atsakė auditorija, išjungė Zoomą, išejo į Dragūnus, ar tai Perkūnkiemį, davė vieni kitam pitakus ir apsikabinę, besijuokdami, iš to bailaus durniaus, atsidarė po vieną kitą alaus. Švęsti pergalę, pergalę prieš uždarymą, prieš karantiną, prieš tą išgalvotą virusą, guldantį tūkstančius, ir panašu neplanuojantį sustoti. Prieš elementarią logiką ir norą išgyventi.

Nes, nes, pasirodo, žmonės visgi yra labiau robotai, nei žmonės. Kaip sako anglakalbiai, “creatures of habit”. Pastatyti į rėmus, pripratę eiti visur, lėkti, tvarkyti svarbius ir nesvarbius reikalus, šopintis, važiuoti pas tėvus, draugus, bendrauti. Mes visi to norim. Introvertai, ekstrovertai. Susituokę, vieniši. Laimingi, ar šiek tiek pavargę. Fuck, aš irgi tą noriu daryti.

Bet kokia to kaina? Kokia tos vienos latytės, kad ir per du metrus, kad ir lauko kavinėj, kaina? Ar tos suknytės pavasarinės iš Akropolio. Ar tikrai to verta? Ar tas daiktas, tos kelios minutės, tikrai vertos tos rizikos? Nemanau. Mes, kad ir esam uždaryti į savo būtų ar namų dėžutes, esam tokiam laike, kai visi yra per skambutį. Per ekraną, netoli. Gali niekur neiti iš namų ir išgyventi. Tikrai gali.

O žinai, kodėl ne tik gali, bet ir privalai? Nes kad ir kaip gaila, bet tuo pačiu ir super stipru, yra tai, kad galų gale, viskas priklauso nuo mūsų. Nuo mūsų visų. Atėjo laikas, kai reikia galvot ne tik apie savą šikną, bet ir apie visas kitas aplink (ne seksualine prasme, chill). Nes dabar, buvimas nesavanaudžiu, įgavo tokia didžiulę prasmę, tokią kurios tikrai neturėjo prieš tai.

Gyvybę.

Pamąstom

greyscale photography of skeleton

“Pamąstykit! Aš va, pamąsčiau, ir…” va taip dar prieš kokį 50 metų, gal net mažiau, kažkam pradėjus ar tai kalbą, ar komentarą, galėjai tikėtis įdomaus rezultato. Žmonės, gi tiek išmąstė! Politika, mokslas, religija, grožinė literatūra. Tik vardink ir vardink. “Ant” mąstymo mes pastatėm savo didžiulę civilizaciją. Sukurpėm tiek originalių minčių, įdėjų, išradimų. O dabar, 2020-aisiais pamątęs kokį tai komentarą prasidedantį ar tiesiog minintį “pamąstymus” gali tikėtis maksimum pavapėjimų apie koronos sąmokslą, kaip čia visi dabar mus tik apgaudinėja, stato 5G bokštus ir kuria vakcinas, kurios poto mūsų vaikus autistais pavers.

Nuo to, kad prieš porą tūkstančių metų mes sugalvojom demokratiją, dabar tesugebam sugalvot tik kažkokius vapesius apie visiškai logiškai nesisiejiančius, ir galų gale ne visų mūsų smegenim “išnešamus” dąlykus. Tada, kai mokslas ir žinios yra pike, tiksliau didžiuliam pakilime, mes, kaip civilzacija, tiesiog nustojom galvoti. Žmonės rašo, kad “pamąsto”, bet galų gale tai būna kažkokio tai marginalo ar kitokio veikėjo perdirbtos ir perkramtytos mintelės apie paskleistą meilą, skirtą tiesiog griauti visuomenę dažniausiai politiniais, arba monetariniais tikslais. O kur bėda? Aš savęs to klausiu, ir taip, mąstau, kur, nu blemba kur mes pasukom į ne tą pusę ir pradėjom tiesiog nepasitikėti viskuo, o kas blogiausia, pasiduoti belekokioms mintims po tiesiog kelių sąkinių. Clickbaitas, fake news, manipuliacija ir visi kiti būdai vienom ar kitom formom egzistavo ilgai, bet tokio greičio, kaip dabar, jie tikrai niekad neturėjo.

Ir vat, sėdžiu, ir galvoju. Mąstau. Ne apie tai, jog mum visiem meluoja, nors pats dar net nepažįstu sergančių ar mirusių. Mąstau, o kodėl, nu kodėl, reikia taip viskuo nepasitikėt? Kuo, aš, eilinis bičiukas, skiriuosi nuo tos visos mąsės, kuri bijo, ir nepasitiki? O paskui man aiškina, kad aš va tai naivus, pasitikiu ką sako valdžia, media ir nuomonės formuotojai. O tada pradedu mąstyt, nu gal rimtai? Gi žmonės turi turėt motyvų taip galvoti, nu negali viskas tiesiog būti iš oro. Nesvarbu, jog tą pačią info pertikrinu, pasidomiu keliais šaltiniais, vietiniais, užsienio. Visada žiūriu kritiškai, ir stengiuosi praleisti visą emocinį mėšlą, kad ištrupinti iš to informaciją, o ne tiesiog pasiduoti bandomai sukelti emocijai, be kurios gal dauguma net neskaitytų, ar nežiūrėtų. Nežinau. Nenoriu sąkyt, jog čia man prasidėjo kažkokia tai egzistencinė krizė. Mano protas man neleidžia pasiduoti visom tom nepagrįstom manipuliacijom. Bet nu kuo mano protas “geresnis”? “Blogesnis”? “Kitoks”? Į šitą atsakymo galiu ir nesulaukt. Nes komentarai bus, geriausiu atveju, niekiniai. Arba į visokius marginalinius FB postus kur kažkas mąsto. Tik ne apie tai, kas svarbu, o apie tai, ko jie panašu nesupranta. Aš dažnai irgi nesuprantu, bet aš ir pasitikiu tais, kurie supranta.

Nes žmonija be pasitikėjimo tiesiog neegzistuotų.

#TNWHackbattle #TNWEurope arba nepoilsio kelionė į Amsterdamą

IMG_3103

Visiškai be jokių vilčių ir atsitiktinai užpildęs anketą į The Next Web (TNW) Hack Battle, tikrai nesitikėjau patekti. Bet štai, boom, aš jau 4 diena Amsterdame, sėdžiu konferencijoje, į kurią turbūt nesitikėjau atvažiuoti artimiausius n metų ir rašau šį, gal galima taip pavadinti, memuarą.

IMG_3096

Hack Battle

Įspūdžiai iš pačio Hack Battle – dvejopi. Tikėjausi šiek tiek geresnio organizavimo, kadangi vadinamų “kliūrkų” buvo tikrai nemažai, pradedant neaiškia komandų sistema (komandą suradau paskutinę minutę Slack kanalo pagalba), tuo labiau nuvylė faktas, jog viskas nevyko overnight – vieta buvo uždaryta antrą nakties ir poto atidaryta tik ryte. Mano komandos nariai Irma ir Rene sakė jog tai jų 4 hackatonas ir to dar nėra buvę. Bet viskas kitas plius minus buvo gerai, gal būt norėjosi geresnių API Partnerių (Braintree/PayPal, Deezer, Dropbox, Nexmo, Verisign ir Zeef), aš ypač norėjau Spotify, kurio gaila šiais metais nebuvo.

Projektų buvo įdomių, ir kai kurie iš API išspaudė nemažai. Į technines detales ir pačius projektus nelysiu – čia galite pamatyti sąrašą ir minimalius aprašymus – Hacker League. Esmė tokia – daug kas kūrė fun ir tikrai vieno panaudojimo projektus, nemažai komandų panašu įdėjas turėjo jau senokai ir yra gerai susidirbę, o realių ilgalaikių projektų nebuvo daug. Kadangi čia nieks nekelia tikslo turėti ilgalaikius projektus, tai pilnai suprantama.

Taip pat važiuodamas nesitikėjau sutikti lietuvių… bet na kaip visada, visada jų atsiranda. Šį kartą padėjo mano išskirtinai Lietuviškas vardas. Stovėdamas jau po pirmų pristatymų sulaukiau lietuviškų žodžių iš vieno Hack Battle dalyvių. Abu džiaugėmės, jog ir Lietuva čia reprezentuojama ir rodoma pasauliui.

IMG_3125

O štai ir mano komandos projektas – Minstrel. Idėja komandos narei, dizainerei, Irmai, kilo iš vadinamų “singagram”, kai kažkas siunčia tau telegramą, bet vietoj popierinio laiško, prie tavo durų ateina žmogus ir tau ją padainuoja. Tai mūsų įdėja buvo viską perkeltį į online erdvę. Aš užsiimiau “backend” kurimu – su FlightPHP micro-frameworko pagalba kūriau JSON API, Rene, komandos frontenderis kūrė iOS aplikaciją naudojant Titanium ir aišku dizainu užsiemė Irena. Tikiuosi jog bent jau mano kodas niekada neišvys dienos šviesos, nes čia kodindamas supratau – geitis yra viskas. Mano komandos nariai praeitame hackatone pralaimėjo vien dėl to jog norėjo viską išbaigti, šį kartą dalis UI buvo padaryta screenshotais, nes tiesiog neužteko laiko viską fiziškai pabaigti. Rezultatas (kolkas) – panaudojame 2 API (Nexmo ir Dropbox) ir laimėjome “paguodos” prizus – po droną ir 5gb Dropbox talpos. Neesu nė trupučio nusivylęs, nes per tokį laiką sukūrėme turbūt vieną iš vizualiai gražiausių produktų, gaila, jog nespėjome išpildyti visko ką norėjome. Nors viltys dar neprarastos – už kelių valandų poto kai šis įrašas pasirodys internetuose dalyvausime galutiniame pristatyme kur galėsime laimėti TNW Deals €€€, jei tik pateksime į Top 3. Hooray for Minstrel!

P.s apie patį Hack Battle, jei tik įdomu, galėsiu papasakoti ir daugiau – ping me on twitter or wherever.

Kelionė ir Amsterdamas

IMG_3092

Šioje nuotraukoje matosi turbūt svarbiausias dalykas Amsterdame – dviratis. Nuo jo beveik nejaučiu kojų, skauda nugarą, bet tuo pačiu jaučiu kaifą. Nes dviračiu važiuoti Amsterdame, kad ir kaip sunku kartais būtų, yra malonumas. Net nuvažiuoti per dieną 21km (t.y 21 kilometru daugiau nei visada) yra neatperkama patirtis. Nors dabar krato mintis, jog vėl reikės tą dviratį atrakinėt, ir poto dar su juo važiuot n kilometrų, vistiek, patirtis ir jausmas – nėra žodžių. Pats dviračių eismas ir kultūra čia išvystyta iki turbūt aukščiausio lygio. Taip norėčiau kažko bent jau tolimai panašaus į šitą reikalą ir Lietuvoje… Bet svajonės ir liks svajonėmis panašu.

Pats Amsterdamas, labai gražus, ir palyginus ramus miestas. Realiai man jis – kaip didelis kaimas. Prie to aišku prisideda ir organinių trašų kvapas nuo gelių laukų vakare, vidurį gyvenamų rajonų auginami arkliai, ar sau be problemų parke lakstanti višta. Vietom ne vietom pamatysi naują ar bent jau renovuotą pastatą, ka jau kalbėti apie daugiaukščius. Aišku, aš spėjau ir panašu spėsiu pamatyti tik mažą dalį miesto, bet vistiek, ką mačiau paliko gerą ir neišdildomą įspūdį 🙂

Maistas

IMG_3075

Jūs nuotraukoje matote turbūt geriausiai išleistus 7 eurus maistui mano gyvenime. Šitas, panašu stebuklingas, vištienos sumuštinis yra turbūt highlight’as viso maisto kurio spėjau čia paragauti. OMG. Tai buvo taip skanu, kad ne tik kad žodžiais neišpasakosi. Tiesiog sunku apibūdinti. Eimantas parodė šią vietą, ir jei dar kada teks grįžti čia, tikrai, tikrai ten nueisiu. Vietos pavadinimas – Broodje Bert (Foursquare). Aišku, po highlighto ateina ir nusivylimai. Pliusas tas, jog Hack Battle metu buvome maitinami nemokamai, minusas – jog olandai panašu mėgsta grybus ir rukolos salotas, turbūt pačius du šlykščiausius dalykus ever. Nelabai norisi kažką daugiau pasakot, ir iš maisto Hack Battle atradau tik vieną nerealų dalyką – šokoladinį pieną. Jo skonis nerealus (pavadinimo neatradau, bet tai nekeičia fakto). Amsterdame labai ryškia išsivysčiusi sumuštinių kultūra, kas mano galva, yra super.

Tai dar ne pabaiga

IMG_3144

Tokie štai įspūdžiai iš Amsterdamo. Nors kelionė dar nebaigta, nes į Lietuvą parskrendu tik pirmadienį (per didžiausią olandišką šventę – Kings Day :/), bet panašu jog nieko tokio įspūdingo neįvyks. Nors aišku, negali žmogus žinoti. Dabar sėdžiu TNW Konferencijoje, ir nors nelabai spėjau pamatyti nei vieno speakerio, tai netrukdo pajausti tą nuostabią atmosferą ir pamatyti daug įdomių žmonių. Plius už 4 valandų lipsime ant scenos ir jau prieš rimtą auditoriją pristatysime Minstrel. Gaila, jog Irena nebegali dalyvauti, bet manau mes susitvarkysime su užduotimi ir nunešime nors vieną prizą.

Tai tiek, ačiū už dėmesį, įrašą dar papildysiu jei nutiks kažkas įdomaus, o šiaip visada galite sekti mano Twitter, Facebook ir Instagram paskyras, ten beveik nuolat dalinuosi įvairiausiais dalykais. Bye!

Pamokėlės apie toleranciją “tūlam” Lietuviui

f706f1ff-5dca-42b6-a052-114550b8b9dfwallpaper

Labas labas labas. Labas sakau tiem, kuriuos sudomino antraštė. Sėdėjau, galvojau ją žiauriai ilgai, bet ne tame esmė. Esmė, jog per paskutines kelias dienas iš proto varė, ne kaip dažniausiai, darbas, ar kiti gyvenimiški reikalai, o debilizmas. Tūlas Lietuviškas debilizimas. Tiesiog prisiminiau, pamačiau ir dar netikėtai atradau, kokie visgi Litovcai yra protingi ir tolerantiški. Vos ne visi, nuo 12 iki 120 metų amžiaus, gyvenantys bendrabutį kažkur Balbieriškį ar tūnantys prabangiuose rūmuose sujungtais balkonais kažkur šalia Klaipėdos. Tolerancija Lietuviui suveikia tada, kai jis nesupranta, kai atsiranda kažko naujo ir neteisingo. Kai jam baisu ir neaišku ką reikia daryti, jis atsisuka į bažnyčią, arba į kokį tai pagražulintą visuomenės veikėją ir pamiršta savo, kaip mąstančios ir gan protingos asmėnybes, pagrindinę funkciją – mąstyti. Ir tada prasideda komentarai, pasiskymai, jog Lietuvą užvaldys pederastai, homikai, kad Kubilius atėmė iš vargšės bobutės paskutinius centus, kad Vilniaus policija saugodama Lietuvos piliečius atėmė paskutinį kasnį iš alkano vaiko burnos, ir šiaip, kad ESSR* yra blogis (* ESSR – Europos sąjunga. Ir taip, kažkas sugebėjo taip išsireikšti). Pamiršti savo pagrindinę funkciją ir didžiausią, gamtos, Dievo, ar betkokio sutvėrimo, kuriuo yra tikima, suteiktą dovaną yra tragiška. Pasėkmes visi matome, girdime, skaitome. Eilinį kartą tiesiog šviečiame savo protu ir išmanumu visam išsvysčiusiam pasauliui. Jei ne A. Čekuolis, mūsų tautos IQ kristų kaip krenta senai nenaudojamų CD kompaktų kainos. Po keletos metų išvis nebūtų tikslo, ar auditorijos, kurios IQ būtų galima skaičiuoti. Tadas Vidmantas savo bloge labai taikliai nušvietė galimą Lietuvos ateitį. Baisu tai, jog toks juokingas rašinys gali pasitvirtinti, nes nieko nedarant proto ištekėjimas iš makaulės tęsis toliau. Žiauru tai, jog aš, būdamas jaunas, sumanus, tolerantiškas, tikėjausi, jog ir mano bendraamžiai, ne visi, bet irgi didžiąja dalimi yra ben jau panašūs. Klydau, oi kaip žiauriai klydau. Matosi, kodėl Lietuviai nėra patys mėgstamiausi pasaulyje, kodėl kai kuriem atrodom kaip viena iš paskutinių skylių ar juodų taškų Europos žemėlapyje. Graudu, tragiška, matyti, kai Facebooke mėtomi tokie komentarai, kuriuos galėtų parašyt nebent koks pagražulis ar nušustauskas. O mėtomi jie jaunų, simpatiškų 20 metų panelių, kurios prisižiūrėjo per daug teliko su garliavos kronikom ir galvoja, jog dabar ten tie patys pederasai eis gatve, girsis visiem kokie jie faini ir dar patvirkins vaikų, ar patys tarpusavį čikibriki padarys. Nu n… Sunku nesikeikt, sunku susilaikyt skaitant ar girdint tokias nesąmones. Nesuprantu, iš kur išvis galima ištraukt tokias nesąmones. Čia provincialus, viduramžiškas mąstymas iš tėvų ir senelių CCCP laikų perduotas? Ar čia vienas čiuvakas iš xebros vardu Tolerancijus išdavė tokią valstybinio lygio paslaptį? Apie vyresnius žmones nieko nesakau, suprantu, jog kai sunku klaviatūroj mygtuką paspaust sunku bus ir suprast kaip čia du vyrai gali mylėt vienas kitą. Bet kodėl jaunimas, užaugęs laisvės ir tolerancijos laikais, masto taip pat kaip ir seneliai? Šitos paslapties reiktų ieškot kažkur giliau, bet čia jau ne mano galioms, nes suprast durnių turbūt reik pačiam būt durnium. Visada yra išimčių iš taisyklių ir džiugu, kad jų pasitaiko. Ne tiek dažnai kiek norėtųsi, bet pasitaiko. Ir jų daugėja, aišku, kol neatsiranda bandos jausmas ir visos tos išimtys nublanksta prieš minios proto dydį. Turbūt viena išimtis turės daugiau proto nei 1000 taisyklių, na bet čia jau kita tema kurią palietus turbūt norėtu Lietuvą atgal į savižudybių TOP LIST pirmą vietą sugrąžint. Ir kai pagalvoji, jog tokie šviesuoliai išvažiuoja į užsienį ir taip pat skleidžia savo toleranciją. Netenki žodžių. Net pabėgt tuoj nebus kur, neįsileis vargšų emigrančiokų norinčių įsivaizduot jog gyvena prabangiau, tūliko dydžio butuke kažkur Anglijos kaime, uždirbdami tą išsvajotą svariūkštį, nei kažkoks tai Vilnietis dirbdamas Maximoj, o ne fabrike. Uff. O dabar sugriaukim porą mitų, kurių prisigaudžiau per kelias dienas iki Depeche Mode koncerto.

Gėjai tvirkina mažus vaikus. Taip pat kaip vegetarai nevalgo mėsos, taip ir homoseksualai neliečia to, kas jų tiesiog nedomina. Nematau čia jokios logikos, ir komentarai, kur sakoma, o galės dabar visi pedofilai, zoofilai ir nekrofilai pasirodyt viešai gatvėj ir didžiuotis yra produktas ištekėjusio pigaus alaus upėm, vargano protelio. Kitos priežastis taip pat gali egzistuoti. Aišku, visada gali būti išimčių, bet čia tik maža detalė iš pūzlės. Force minor, turbūt taip būtų galima pavadint.

Continue reading “Pamokėlės apie toleranciją “tūlam” Lietuviui”

15min.lt – jūs juokaujat?

Naujienų portalai grimzta žemyn… Turinys, buvęs geras ir įdomus, tampa, šiukšlėmis, neaišku kokiems žmonėms. Nenoriu nieko įžeisti, bet kam įdomu, kas ką Facebook’e postina? Lyg patys pažiūrėt negali?
O šiaip, mėgstu 15min.lt, kiekvieną rytą skaitau su malonumu, bet kai pasitaiko tokios kliurkos, neatlaikau… Really?

Pyktis liejasi laisvai...

Kaip pašalinti visus Facebook grupės vartotojus / How to delete all users from a Facebook group

In english: The Code (with comments) is down below!

Facebook tapo jau turbūt utopiniu bendravimo įrankiu visame pasaulyje. Žmonių, įmonių profiliai, įvairios grupės kuriamos tam, jog bendravimas tarp tolimiausių pasaulio kampelių taptų paprastas ir greitas.

Continue reading “Kaip pašalinti visus Facebook grupės vartotojus / How to delete all users from a Facebook group”

Tinklaraštis atnaujintas!

Naujoji tema

Sveiki gyvi mano tinklaraščio lankytojai! “Long time, no see” kaip dauguma mūsų pasakytų 🙂 Taigi, pribrendo tinklaraščio atnaujinimas, ir, kas geriausia, jis įvyko! Pirmasis etapas sėkmingas, standartinę WordPress 3 temą Twenty Eleven į rastą temų kataloge Minimal Georgia. Ją šiek tiek patobulinau CSS, o ypač CSS3 pagalba.

  1. Viršutinė puslapio dalis (header) slankioja kartu su puslapiu.
  2. Viršutiniame meniu nuorodos “juda” CSS3 pagalba, taip pat padidintas pavadinimo šriftas.
  3. Vidiniuose puslapiuose patobulintas 2 lygio antraščių atvaizdavimas.
  4. Vidiniuose puslapiuose nebėra šoninės dalies (sidebar).
  5. Išversta į lietuvių kalbą.

Štai tokie didžiausi patobulinimai. Liko antrasis ir trečiasis etapai, kuriuose pagrindinis darbas bus atnaujinti vidinių puslapių turinį (informaciją apie save, taip pat sukurti darbų galeriją (portfolio)), bei turbūt darbas – pradėti rašyti tinklaraštį iš naujo. Turiu keletą juodraščių dulkančių jau porą metų, taip pat ir idėjų naujiems įrašams. Grįžo motyvacija, grįžo ir noras rašyti, tad laukite naujų įrašų jau per kelias ateinančias savaites!

Would I Rather Be a Great Singer or Dancer?

Singing needs inner powers, dancing needs great strenght. Although, when you think about it, being great in something that requires both of those things. And more. Oh, way more. Holding a mic for an hour is a challenge? So it is to dance. And sometimes, being great requires just raw talent. You can't make yourself talented. The talent comes from something around you. You won't even notice it, until someone wakes it up. Sad, that it's not destined for all of us, to have a talent waken up.

Powered by Plinky