“Pamąstykit! Aš va, pamąsčiau, ir…” va taip dar prieš kokį 50 metų, gal net mažiau, kažkam pradėjus ar tai kalbą, ar komentarą, galėjai tikėtis įdomaus rezultato. Žmonės, gi tiek išmąstė! Politika, mokslas, religija, grožinė literatūra. Tik vardink ir vardink. “Ant” mąstymo mes pastatėm savo didžiulę civilizaciją. Sukurpėm tiek originalių minčių, įdėjų, išradimų. O dabar, 2020-aisiais pamątęs kokį tai komentarą prasidedantį ar tiesiog minintį “pamąstymus” gali tikėtis maksimum pavapėjimų apie koronos sąmokslą, kaip čia visi dabar mus tik apgaudinėja, stato 5G bokštus ir kuria vakcinas, kurios poto mūsų vaikus autistais pavers.
Nuo to, kad prieš porą tūkstančių metų mes sugalvojom demokratiją, dabar tesugebam sugalvot tik kažkokius vapesius apie visiškai logiškai nesisiejiančius, ir galų gale ne visų mūsų smegenim “išnešamus” dąlykus. Tada, kai mokslas ir žinios yra pike, tiksliau didžiuliam pakilime, mes, kaip civilzacija, tiesiog nustojom galvoti. Žmonės rašo, kad “pamąsto”, bet galų gale tai būna kažkokio tai marginalo ar kitokio veikėjo perdirbtos ir perkramtytos mintelės apie paskleistą meilą, skirtą tiesiog griauti visuomenę dažniausiai politiniais, arba monetariniais tikslais. O kur bėda? Aš savęs to klausiu, ir taip, mąstau, kur, nu blemba kur mes pasukom į ne tą pusę ir pradėjom tiesiog nepasitikėti viskuo, o kas blogiausia, pasiduoti belekokioms mintims po tiesiog kelių sąkinių. Clickbaitas, fake news, manipuliacija ir visi kiti būdai vienom ar kitom formom egzistavo ilgai, bet tokio greičio, kaip dabar, jie tikrai niekad neturėjo.
Ir vat, sėdžiu, ir galvoju. Mąstau. Ne apie tai, jog mum visiem meluoja, nors pats dar net nepažįstu sergančių ar mirusių. Mąstau, o kodėl, nu kodėl, reikia taip viskuo nepasitikėt? Kuo, aš, eilinis bičiukas, skiriuosi nuo tos visos mąsės, kuri bijo, ir nepasitiki? O paskui man aiškina, kad aš va tai naivus, pasitikiu ką sako valdžia, media ir nuomonės formuotojai. O tada pradedu mąstyt, nu gal rimtai? Gi žmonės turi turėt motyvų taip galvoti, nu negali viskas tiesiog būti iš oro. Nesvarbu, jog tą pačią info pertikrinu, pasidomiu keliais šaltiniais, vietiniais, užsienio. Visada žiūriu kritiškai, ir stengiuosi praleisti visą emocinį mėšlą, kad ištrupinti iš to informaciją, o ne tiesiog pasiduoti bandomai sukelti emocijai, be kurios gal dauguma net neskaitytų, ar nežiūrėtų. Nežinau. Nenoriu sąkyt, jog čia man prasidėjo kažkokia tai egzistencinė krizė. Mano protas man neleidžia pasiduoti visom tom nepagrįstom manipuliacijom. Bet nu kuo mano protas “geresnis”? “Blogesnis”? “Kitoks”? Į šitą atsakymo galiu ir nesulaukt. Nes komentarai bus, geriausiu atveju, niekiniai. Arba į visokius marginalinius FB postus kur kažkas mąsto. Tik ne apie tai, kas svarbu, o apie tai, ko jie panašu nesupranta. Aš dažnai irgi nesuprantu, bet aš ir pasitikiu tais, kurie supranta.
Nes žmonija be pasitikėjimo tiesiog neegzistuotų.