Blemba, liūdna.
Valstybė, kurią dažniausiai ginu beatodairiškai, prieš savo draugus ir artimuosius, kartais net aklai, vis labiau ir labiau nuvilia.
Dažnai suprantu lėtus sprendimus, nerangumą ir t. t. Bet kuo toliau, tuo labiau nervai nebelaiko. Ir gindavau tikrai ne dėl rožinių akinių, o iš noro pateisinti, noro palaikyti, iš supratimo, kad niekas nevyksta taip greitai, kaip norėtum.
To noro lieka vis mažiau.
RC duomenų nutekinimas, į kurį aišku, kad papuoliau, čia tik paskutinis dalykas visoje grandinėje. Galima eiti tolyn ir beveik kasdien vis kažkas atsitinka arba paliečia asmeniškai.
Nuo kvailos, netaisomos PVM ribos iki tragiškai valdomos sveikatos sistemos, kas yra net ne dabartinės valdžios klaidos, o ilgalaikio neveiklumo ir populiarumo gaudymo rezultatas.
O jei prieisime prie to, ką šita „profesionalų“ šutvė daro, tai išvis darosi baisu.
Myliu mūsų šalį, nes galų gale ją sudaro žmonės, ne valdžia. Bet jei taip tęsis toliau, jei ir toliau rinksime vagis ir debilus, toliau gyvensime 4–5 metų ciklais, kur vieni stato, kiti griauna, nežinau, kur reikės tęsti savo ateitį.
Turbūt niekur nebus taip malonu, miela, jauku ir sava. Bet gal bent jau nesijausiu kaip įkaitas tarp noro pateisinti ir karčios realybės.