Žinot kaip buvo apskaičiuota, jog būtent Liepos 6d. buvo karūnuotas Mindaugas, ir apskritai, kaip ji tapo valstybine švente? Jei ne, nepatingėkit, paskaitykit.
Taigi, iki 19 a. pabaigos niekas net nešnekėjo apie šią šventę, neakcentavo, bet atkuriant valstybę, prireikė kažkokios šventės, prestižinės, kad būtų galima pažymėt valstybingumą, ir visos kitos datos (Vasario 16, Kovo 11) dėl objektyvių priežasčių netiko, tad buvo paskambinta garsiausiam istorikui Gudavičiui (Brazausko darbas), ir jis apsiemė "pareigą" šią datą apskaičiuoti. Viskas buvo atlikta vos per 2 dienas. Nesvarbu, jog iš 13a. yra vos 2 (DU!!!) šaltiniai, susiję su šiuo įvykiu, vienas, apie tai, jog Mindaugas buvo karūnuotas (1253 Liepos mėnesis, diena neparašyta), ir kitas, jog Popiežius šį karūnavimą patvirtino (1253 08 21). Pagalvojus, jog tais laikais, nebuvo kelių, visur tvyrojo pelkės ir miškai, ir per dieną galėdavai nukeliauti vos 40-50 kilometrų (ir tai, jei pasiseks), kelionė užtruktų maždaug 2 MĖNESIUS. O nukeliauti gi reikėjo iki pat Romos. Taigi, kaip įmanoma taip greitai viską įvykdyti? Na, Gudavičiui tai buvo nė motais. Jis paemė kažkokio lenko istoriko knygą, kurioje, be jokio pagrindimo rašoma, kad kelionė viduramžiais truko 5 savaites. Istorikas nesivargino, ir net netikrino ar tai tiesa. Dar, tais laikais karaliui karūnuoti buvo keliami reikalavimai, jog karūnacija turėjo vykti per bažnytines šventes (kurių Liepą nebuvo), arba Sekmadieniais. Kalendoriniai sekmadieniai buvo 6, 13, 20 ir 27 dienos. Pastarosios 2 netinka, nes pasiuntinys nebūtų spėjęs. O rašte, kuris buvo pateiktas Brazauskui, buvo parašyta taip : "1253 Liepos 6(13)d.", tad štai jums ir mūsų valstybinė šventė 
O pats didžiausias paradoksas,kad baltarusiai sako, jog Mindaugas buvo karūnuotas 1253 Liepos mėnesį (dienos nėra), ir jog jis buvo karūnuotas Naugarduke. O mes, lietuvaičiai sakom, jog mes nežinom, kur tai vyko, bet žinom, jog tai tiksliai buvo 1253 Liepos 6d. Ir mes visi sakom tiesą, nes kiekviena tauta turi savo požiūrio tašką, ir negalime vienas kitų kritikuoti, kol neturime tvirtų įrodymų
Galiu tik pasakyt, jog tokia istorija, tikra, įdomi, be rėmų, ir su šiek tiek ironijos man labai patinka, norėčiau bent dar kartą to istoriko (Rūstis Kamantavičius), pasiklausyt, ir nebuvo gaila tu poros valandėlių, kurios ir taip greit pabėgo
